Gyvenimo būdo tinklaraštis, apimantis mano aistrą gaminti, pakeliui atsiradusią studiją, kelionių įspūdžius ir kitas paklydusias mintis
Kūčiukai - dar vadinami prėskučiais, šližikais - Kūčių vakarienės tradicinis lietuviškas patiekalas. Be kiaušinių, be pieno produktų. Gaminami iš neišraiškingos tešlos, kuriai skonį suteikia cukrus ir aguonos. Veik visų mėgstami, daugumos laukiami. Žinoma, gardžiausi pagaminti savomis rankomis.
Atėjus šaltajam metų laikui, troškiniai tampa įprastais savaitgaliniais pietumis mano namuose. Vos po pusryčių pašaunu į orkaitę ir pamirštu kelioms valandos. O kai šeimyna grįžta iš varžybų, ant stalo garuoja pats gardžiausiais namuose gamintas maistas.
Į duris pasibeldus rudenėliui, į namų virtuvę pamažu sugrįžta jaukus, šildantis maistas. Per paskutinį dešimtmetį Lietuvoje įprastos tapo kreminės sriubos, kurias dažnai gaminame iš moliūgų. Trinta moliūgų sriuba - viena mėgstamiausių. Atvirai pasakius, niekada sriubų negaminu pagal receptus, nes visada noriu pasilikti erdvės improvizacijai.
Derinys čiobrelis-figa-gorgonzola dolce ramybės nedavė ir jaučiau, kad jis turi būti nepakartojamas. Ir tik paskutinę minutę pagalvojau, kad viską apjungs puri rikota. Ir mano nuojauta n-ąjį kartą neklydo. Viskas gavosi puikiai, gardžiai, nepakartojamai iki mėnulio ir atgal! O jau tas čiobrelio kvapas kepant blynams... mmm...
Šie blynai gimė labai paprastai - atsidariau šaldytuvą, užmečiau akį ir nusprendžiau, kad šiandien bus rikotos blynai su braškėmis. Braškių jau gausu visur - tiek parduotuvėse, tiek turgeliuose, tad kodėl nesusikūrus vasariško skonio pusryčių. O gal net ir pavakarių!
Buvo metas, kai kokį nors mėsos vyniotinį susukdavau ir aš, nes na kaipgi gi be jų. Po to kuriam laikui jie iš mano virtuvės išnyko. Ir štai, prieš šių metų Velykas pagalvojau, kad gal visai nieko būtų kažką iškepti, ką būtų galima supjaustyti ir padėti ant stalo kaip šaltą užkandį. Taip ir gimė kalakutienos vyniotinis su špinatais ir fetos sūriu.
Šakšuka žavi savo spalvomis, kvapais, skoniais, o dėl jo sotumo gali būti tiekiamas tiek pusryčiams, tiek pietums. Ir nors Šakšuka pasaulį užkariavo tik 1990-aisiais, arabų pasaulyje šis patiekalas žinomas jau daugelį amžių. Visgi tikroji patiekalo kilmė nėra žinoma ir savinamasi keletos šalių.
Nežinau, ar nors vieną lietuvį nustebinsiu šiuo desertu. Tinginys buvo daugelio iš mūsų vaikystės desertu. ir dar ir dabar dažnas gamina jį namuose, nes jo gamyba nesudėtinga ir ypač tinkama vaikams. Šiame recepte nerasi kondensuoto pieno, nes jo tiesiog nėra. Be jo, man rodos, tinginio tekstūra gaunasi šie tiek lengvesnė. O gardumui nėra ribų!
Varškėčiai neatsiejami nuo lietuviškos virtuvės. Dauguma juos mėgsta. Virtus, keptus, kai varškės įdaras tešloje, kai tiesiog tešla iš varškės. O štai pavadinimai kelia sumaištį, nes gaminys lyg ir tas pats, o kiekvienas vadina savaip. Galimas klasikinis nesusikalbėjimo pavyzdys!