Tęsiu pasakojimą apie Moldovą. Pabuvojusi ten jau tris savaites, jaučiuosi turinti, ką papasakoti daugiau. Trečios kelionės pabaigoje kolegei netgi užsiminiau, kad visai galėčiau gyventi toje šalyje… Iš karto pasisakau – nuotraukos darytos išmaniuoju, tad prašau labai nepykti 😉
Oras šį kartą lepino kaip reikiant – buvo saulėta ir šilta +24, tad ir nuotaiką įjungėme tokią vasariškai meloncholišką.
Tradiciškai šeimoms parūpinome trikotažo gaminių. Pagrindinės prekybinės gatvės yra Stefan cel Mare ir Puškino g., tačiau ir aplinkinėse gatvelėse rasite nedidukių įdomių krautuvėlių. Moldovai turi dvi neblogas trikotažo gamyklas – Iuvas ir Viscone. Ten rasite nuo pižamų, pliušinių treningų iki laisvalaikio marškinėlių ar netgi kostiumėlių darbui. Garantuoju, kokybė tikra ir gera, tik gal nevisi raštai mūsų akims mieli, bet pasirinkimas nemažas, tad tikrai išsirinks ir patys lepiausi. O ir kainos mūsų akims ir širdims, o juo labiau piniginei mielos. Kam norėsis labiau prestižinių vietų, rasite Bennetton, Ecco parduotuves. Tiesa, Kišiniovas turi ir Centrinę universalinę parduotuvę, veikiančią tokiu pat principu, kaip prieš 20-15 m. veikė esanti Vilniuje. Rekomenduoju nebent pažintiniu tikslu. O mes kitam kartui pasilikome Mall Dova prekybos centro aplankymą 🙂 Įdomu, kuo jis mus nustebins?!
Kadangi praėjusį kartą per Kišiniovo turgų pralėkėme su vėjeliu, šį kartą turėjau tikslą surasti raugintų gėrybių, nes jau sklandė gandai, kad jos labai gardžios. Surasti suradom, o tada pradėjom stebėtis, nes raugintų gėrybių mastas nerealus – nuo obuolių, kopūstų lapų, agurkų, pomidorų, žiedinių kopūstų, jūros kopūstų iki įdarytų paprikų, vynuogių lapų suktinukų, raugintų baklažanų, cukinijų, morkų ir netgi arbūzų!
Vienintelis dalykas, kurio nekilo ranka pirkti, sūriai. Visgi išlepęs ES gyventojas (toks kaip aš) jau ne visada ryžtasi pirkti +24 šilumoje laikomus pieno produktus. Na, o tęsiant maisto tematiką, pasisakysiu detaliau apie keletą vietinių maitinimo įstaigų. Gal pravers, jei susiruošite ten keliauti 😉
Bendri pastebėjimai – visose šiose maitinimo įstaigose personalas kalba rusiškai/angliškai (kitų kalbų netikrinome), atsiskaityti galima tiek grynais, tiek kortele (nebūtinai kreditine).
Interjero koncepcijos prasme ši kavinė labai įdomi ir stebina kiekviename žingsnyje nuo staliukų iki tualeto, nuo meniu iki darbuotojų aprangos. Aptarnavimas nėra išskirtinai geras, tačiau tikrai ne blogesnis nei lietuviškose vidutinio lygio užeigose. Kainos – vidutinio lygio. Maistas neblogas – nieko sudėtingo, bet viskas šviežia, tačiau tradicinės zaema sriubos ten valgyti nerekomenduoju, mat ją kažkodėl gamina neįprastai su raugintais kopūstais.
Na, ir su desertais šefui dar reikia stiprokai pasimokyti. Nelabai jiems pasisekė, kad ten atėjau, o man – kad jie gaminą panna cotta ir creme brullee. Jau ne vienas žino, jei pamatau šiuos desertus meniu, visada ragausiu, nes, kaip rodo praktika, kažkodėl ne taip lengvai sekasi juos įvaldyti restoranų ir kavinių šefams.
Taigi mano pasirinkimas, kaip supratote, buvo sudėtinis desertas “Раз пошла такая пьянка…” – creme brulle, panna cotta ir pyragėlis “Bulvytė”.
Vaizdelis nuteikė maloniai, nors mano šeštasis jausmas nieko gero nežadėjo. Oi oi oi… kaip suskaudo širdį šaukštu pakabinus panna cottos!!! Grynų gryniausia grietinėlės želė, skani, bet želė. Nu niekaip nesuprantu, gi nieko ten sudėtingo, tik teisingai apskaičiuota želatinos proporcija… Visgi prisilietus liežuviu prie creme brullee, panna cottos turėjau atsiprašyti. Tokio nesusipratimo pavadinto prancūziško desertu vardu jau senokai buvau neragavusi – gal ir brullee, bet ne creme, o greičiau kiaušinienės brullee tiek tekstūros, tiek skonio prasme. Blogai, patikėkite, tikrai blogai. Nerekomenduočiau net didžiausiam mano ne gerbėjui. Beliko bulvytė – skani, na, tokia, kokia ir turi būti.
Antimis, žvaigždėmis ar balais įstaigos nevertinsiu, bet, ar norėčiau sugrįžti, atsakymas kol kas pakibęs ore.
Šiame restorane lankiausi antrą kartą. Praeitą kartą reklamavau jame gaminamą tradicinę zaema sriubą. Nors atvykome nerezervavusios staliuko, mums buvo pasiūlyta jauki vieta lauko terasoje. Tradicinio maisto daugiau čia nelabai ir rasite, bet prancūziško stiliaus meniu jus tikrai nustebins, o išeisite pakylėtas ligi dangaus. Meniu pasirinkimas pakankamai didelis – įvairios salotos, mėsos ir žuvies patiekalai. Porcijos gana nemažos, tad taip ir neteko paragauti jų gaminamų desertų. Kainos, be abejo, kiek aukštėlesnės, tačiau neišsigąskite – paskutinių marškinių palikti neteks. Aptarnavimas toks superinis, kad nesinorės iš ten išeiti – padavėjai turi subtilų humoro jausmą, aptarnauja greitai ir atidžiai, net jei ir neimsite brangiausio jų turimo vyno.
Vakarienei išsirinkau įdarytą žuvytę su risoto. Kokią? Negaliu pasakyti, nes nei rusiško, nei angliško jos pavadinimo neįkirtau. Tačiau patiekalas dėl to nebuvo mažiau gardus. O prie jos derinau fantastišką Purcari Chardonnay, 2012. Dabar turiu užduotį surasti, nusipirkti ir parsivežti. Sakoma, 2012 metai buvo puikūs moldaviškiems vynams (apie tai kiek vėliau).
Į šį restoraną dar tikrai grįšiu paskutinės vakarienės. Ir jam galėčiau surašyti visas žąsis/antis/žvaigždes!!!
Puiki vieta tiek draugiškam pasisėdėjimui prie kavos puodelio, tiek rimtesniam susitikimui. Be įprastų patiekalų, galėsite pasimėgauti ir suši. Viskas šviežias ir gardu.
Aptarnavimas malonus, klientai laukiami. Kainos vidutinio lygio. Atrodo, su kolegėmis vienbalsiai sutarėme, kad į šią vietą dar tikrai sugrįšime.
Šiai dienai tiek, o aš pažadu iki paskutinio išvykimo surašyti dar vieną dalį apie moldaviškus vynus ir lankytinas vietas.
