Prieš keletą dienų grįžau iš Milano, miesto, kuris kvepia atostogomis ir cappuccino kava, kuriame nebereikia žemėlapio, kuriame sustoja laikas. Tokie mano išgyvenimai iš ten. Taip jau susiklostė, kad maždaug kas 2 metus aplankome Milaną. Kodėl? Iš tikrųjų priežastis labai paprasta, kai kuriems sukelianti šypseną, gal net kokią pavydo gaidelę (nors nėra ko ten pavydėti) ir didelę nuostabą, nes tai nei Niujorkas, nei Paryžius ar Roma (beje, nei į pirmą, nei į antrą nedegu noru sugrįžti, bet tai kita istorija). Shopping‘as yra tai, ko mes ten važiuojame. Tuo pačiu puikiai suderiname kultūrinę programą, bei pasimėgaujam puikiu itališku maistu, o ir pabėgame nuo kasdieninės rutinos.
Kadangi patirties šiek jau yra, nutariau, kad laikas pasidalinti šiokiomis tokiomis įžvalgomis apie Milaną be pretenzijų į gilias žinias. Tiesa, kai kurios įžvalgos, pvz., apie maistą, galioja visai Italijai.
Į Milaną paprastai skrendame su Wizzair ir iš Bergamo orouosto renkamės patogią kelionę autobusu iki miesto Centrinės stoties. Jau kelinti metai autobuso bilieto kaina nesikeičia ir yra 5 eur asmeniui. Kelionė trunka apie 1 valandą. Po to galima rinktis metro, traukinį, tramvajų ir t. t., priklausomai nuo Jūsų apsistojimo vietos. Viešojo transporto bilietus galima nusipirkti kiekvienoje metro stotelėje iš automatų, sumokant tiek grynais, tiek kortele. Bilieto kaina 1,5 eur ir jis galioja nuo pažymėjimo 30 min. tiek metro, tiek tramvajuje, tiek autobuse, t. y. galite peršokti iš vienos transporto rūšies į kitą.
Paprastai viešbutį renkamės centre. Šį kartą apsistojome Hotel Carrobbio al Duomo. Apie viešbutį daug nesiplėsiu, tik paminėsiu, kada geroje lokacijoje, gana erdvus, su labai paslaugiu ir puikiai angliškai kalbančiu personalu ir, kas nebūdinga Italijai, tiekia labai puikius kontinentinius pusryčius. Nepamirškite, kad itališki viešbučiai turi tokį ypatumą, kad jų nurodomas * skaičius paprastai yra aukštesnis, nei realiai viešbutis turėtų turėti. Ypatingai atkreipkite dėmesį į siūlomus pusryčius, nes italai pusryčius suvokia kaip kavą ir kažką saldaus (bandelė, sausainis), todėl tokių pusryčių, kokius valgytumėte Belgijoje, Vokietijoje ir namuose, galite ir negauti. Šįkart pusryčių viešbutyje neužsakinėjome, išskyrus pirmąjį rytą, ir keliaudavome kiekvieną rytą į kokią nors pasticceria. Kviečiu rinktis tas, kur daugiausiai renkasi vietinių, tada pajusite visą rytinio Milano malonumą.
Pusryčiai
Kaip jau minėjau, italų pusryčiai – puodelis kavos su arba be bandelės. Kavinaitėse kava dažniausiai išgeriama stačiomis pakeliui darbą. Vieni geria espresso, kiti cappuccino, vietinių dar vadinamą cappucci ar cappu. Gink Dieve, neprašykite latte, nes gausite beskonį prėską gėrimą, t. y. espresso užpiltą karštu vandeniu, kurio tikrai nenorėsite gerti. Kelionėse į Italiją, prisipažinsiu, man ši dalis sunkiausia, nes juodos kavos negeriu, o mano akimis mažulytis kapučino puodelis man per mažas 🙂 Bet užtat kokios jų bandelės, tiesiog tirpsta burnoje! Ir dar – po pietų italai geria tik espresso, tad jei prašysite kitko, turėsite nekreipti dėmesio į jų veido mimikas 🙂 Puodelis kavos Jums kainuos nuo 1,5 eur iki 3,5 eur.
Na, o dabar apie vietas, kuriose mėgavomės itališkais pusryčiais. Tiesa, 90 proc. maitinimo įstaigų kasa stovi atskirai, tad pirmiausiai atėjus susimoki ir su čekiu keliauji prie baro, tačiau galimas ir atvirkštinis variantas – pasimėgauji kava ir tada eini susimokėti. Arbatpinigių palikti nereikia.
Nors ši kavinaitė priklauso tinklui, tačiau verta dėmesio. Ryte galima pasimėgauti kava ir bandele, o vėliau paragauti ledų. Taip pat prekiauja puikiu šokoladu ir turi įspūdingą šokolado sieną.
Pasticceria Lucchi
Smaližių rojus – nuo bandelių su įvairiausiais įdarais iki šokoladinių saldainių ir pyragų.
Ar kada nors matėte kostiumuotą baristą? Ne? Tuomet, būtinai turite apsilankyti Pasticceria Marchesi.
Šią kepyklėlę atrodome atsitiktinai, keliaudami į futbolo varžybas. Tai viena seniausių kepyklėlių, įkurta dar 1824 metais, įsikūrusi Via Santa Maria alla Porta. Veikia ten pat, kur ir buvo įkurta, ir šiuo metu laikoma viena geriausių Milano kepyklėlių. Kepyklėlei vis dar vadovauja įkūrėjų šeimos atstovai. Tiesa, kepyklėlė turi ir dar kelis padalinius Milane.
Beje, čia ne tik galėsite išgerti kavos ir suvalgyti šviežią bandelę, bet taip pat įsigyti vietoje gaminamų saldainių, kepinių.
Duomo dal 1952
Ar žinote tokį itališką, kilusį iš Sicilijos, desertą – cannoli (cannoli siciliani)?
Cannoli, Milanas
Tai cilindro formos kepiniai, pripildyti minkštu rikotos sūrio kremu. Nebuvau jų ragavusi, bet labai labai norėjau. Paskutinę kelionės dieną šalia Taikos arkos (apie ją skaitykite žemiau) esančioje kavinaitėje pasisekė juos aptikti, tad ir paragavome. Tiesą sakant, kai ilgai lauki, užauga didelės viltys, ir, deja, jos nebuvo pateisintos. Tai tikrai nėra mano itališkas desertas Nr. 1, bet paragauti vertėjo 😉 Ir… nesumaišykite cannoli su cannelloni (cilindro formos makaronai, įdaryti mėsa, rikota ir pan.) – apturėsite daug ir smagaus juoko 😉
Pietūs
Kažko ypatingo tikėtis nereikia, tačiau visada rasite kur suvalgyti gabalėlį picos ir pan. Jei pietų metu būsite centre, bent kartą aplankykite Luini kepyklėlę.
Luini įžymus savo panzerotti – maža picos calzone versija, kuri dažniausiai yra ne kepama orkaitėje, o verdama aliejuje.
Panzerroti, Milanas
Kuo ši vieta ypatinga? Ogi tuo, kad Džozefina Luini, 1949 metais persikeldama su šeima gyventi į Milaną, pirmoji sugalvojo milaniečiams pasiūlyti Puglios regione gaminamus panzerotti. Ir nors skonis milaniečiams buvo neįprastas, šis valgis greitai prigijo, ir iš kartos į kartą buvo perduodama tradicija aplankyti šią kepyklėlę.
Apgultis šioje kepyklėlėje tikrai yra ir turistai ten traukia būriais, bet, atvirai pasakius, mane ji ne itin sužavėjo.
Vakarienė
Tai pati svarbiausia dienos dalis maitinimo grandinėje. Vakarienė Italijoje prasideda vėlokai nuo 19 valandos, bet dar dažniau nuo 20 valandos. Milaniečiai su mielu noru renkasi viešąsias maitinimo įstaigas arba dar teisingiau būtų pasakyti, kad galimybė pavalgyti mieste yra tiesiog norma ir būtinybė. Tiesa, vaikų tokiu metu nelabai pamatysite, mat yra nuostata, kad vaikai turi pailsėti, kad ryte žvalūs atvyktų į ugdymo įstaigas. Valgoma daug ir gausiai. Kadangi Milanas nėra pigus miestas, vakarienė 2 asmenims atsieina nuo 35 eur, bet praktiškai galite skaičiuoti, kad reikės apie 50 eur. Kai kurios maitinimo įstaigos yra itin populiarios, todėl gali prireikti išankstinės staliuko rezervacijos.
Vakarienės metu italai bendrauja ir mėgaujasi vienas kito draugija bei maistu. Nors dienos metu visi įnikę į savo mobiliuosius, vakarienės metu jie neištraukiami. Šios kelionės metu stebuklingai gerai pavyko pasirinkti vakarienės vietas. Rinkomės tas, kuriose buvo itališka virtuvės, nors šiuo metu Milane, ir gal net visoje Italijoje, gana populiari japoniška virtuvė.
Restoranuose yra darbų pasidalinimas ir jau po pirmo vakaro suprasite, kaip veikia sistema: kažkas pasodina prie staliuko, kažkas atneša meniu, o dar kitas – maistą.
Tiesa, svarbu žinoti, kad arbatpinigiai yra įskaičiuojami į sąskaitą, todėl palikti nereikia. Išmokome tai po pirmo vakaro. Stebėjome, kaip vietiniai ėjo atsiskaityti prie kasos ir tyliai galvojome, gal skuba, bet, kai palikome arbatpinigių, matėme nustebusias kasininkės akis 🙂 Gyveni žmogus ir mokaisi!
Ir dar – jei sėdėsite prie sujungto stalo, o daugiau laisvų vietų nebus, nenustebkite, kad galite gauti kaimynus. Milane tai visiškai įprasta praktika ir niekas tuo nesipiktina.
Puikus pasirinkimas pageidaujantiems suvalgyti krosnyje keptą picą, mėsainį ar kepsnį. Beje, picos Milane yra storapadės, tad nesipiktinkite negavę traškančiais padais.
Pasisveikinimui gavome po taurę prosecco (už kurį vėliau susimokėjome) ir apkeptus makaronų rutuliukus (kas tai yra, nelabai personalas sugebėjo paaiškinti, bet buvo gardu). Mes valgėme picas, kurios gardžios, tačiau labai didelės, o kadangi ten nėra galimybės pasirinkti dydžio, kaip Lietuvoje, tai persivalgymas garantuotas. Tad personalo siūlomo deserto atsisakėme, bet paprašėme po taurelę limoncello ir buvome labai nustebinti, kai mums atnešė butelaitį, pastatė ir pasakė “visas Jūsų”. Kaip vėliau sužinojome, nemokamai.
Personalas be galo malonus, draugiškas ir neįkyriai dėmesingas.
Bene, geriausią vakarienę valgėme šiame restorane, kurį pasirinkome visiškai atsitiktinai. Būtent čia buvome paklausti, ar turime rezervaciją, o kadangi neturėjome, buvo pasiūlyta pasivaikščioti pusvalanduką.
Nepaisant to, kad restoranas tiesiog “lūžo” nuo klientų skaičiaus ir visą vakarą nusidriekusios eilės, laukiančios staliukų, profesionaliai dirbantis personalas tiesiog stebino ir žavėjo. Mūsiškoms maitinimo įstaigoms būtų ko pasimokyti – ir šypsenų, ir manierų, ir greičio.
Kalbant apie maistą, jis buvo tiesiog nerealus. Užkandžiui valgėme ančiuvius, o antruoju patiekalu pasirinkau lazaniją su artišokais ir taleggio sūriu, kuris beje, būdingas būtent Milanui ir aplinkiniams miesteliams.
Lazanija buvo puiki ir sužavėjo netikėtu ingridientų deriniu, nes gi pas mus labiau žinoma tradicinė su mėsa ar su rikota ir špinatais.
Ši vieta dar nustebino ir tuo, kad jame galima įsigyti aukštos kokybės itališkų produktų – makaronų, padažų ir t. t., kuriuos, beje, mes turime ir Lietuvoje.
Tiesiog puiki vieta pajausti itališką temperamentą, pajusti jų gyvenimo skonį ir bent trumpam pabūti italu 🙂
Trattoria Bolognese da Mauro
Vieta, į kurią mus pakvietė mūsų grupiokė iš Lietuvos. Kur tų lietuvių nėra, ar ne? 🙂
Pati vieta interjero prasme yra paprastutė ir gana erdvi. Tad, jei norite labiau sofistikuotos vietos, teks paieškoti kito varianto. Tiesa, interjeras Italijoje nėra svarbiausias.
Maistas – tipiškas itališkas, toooks naminis.
Labiausiai Italijoje mane žavi makaronai al dente. Sakysite, kas čia tokio nuostabaus, juk tai Italija. Ir bus Jūsų tiesa. Tiesiog norėčiau, kad ir pas mus jie tokie būtų.
Turbūt tiek apie maistą, nors, kai kalba sukasi apie Italiją, maisto niekada nebus per daug. Kad negalvotumėte, kad esame išpuikę ir galvose tik vėjai, parekomenduosiu keletą vietų sielai. Turiu atsiprašyti, jau tikriausiai visko neprisiminsiu, kas įvyko prieš dešimt metų, bet paskutinius kultūrinius perliukus surašysiu.Tiramisu, be abejonės, buvo puikus!
Turbūt apie šią katedrą daug rašyti nereikia. Tikras architektūrinis šedevras. Būtina pasigrožėti ne tik išore, bet apsilankyti ir viduje, bei “užsikabaroti” ant stogo. Dėl išaugusios pasaulyje teroro grėsmės, visi norintys patekti į vidų yra griežtai tikrinami.
Vienas įspūdingesnių dailės muziejų, kuriuos esu lankiusi. Paveikslų rasite visų skoniui, nuostabūs vitražai ir įspūdinga biblioteka.
Įėjimas mūsų kišenei nėra pigus – 15 eurų.
Šis muziejus mane sužavėjo labiausiai.
Labai inovatyvus, moderniai sukonstruotas. Jame rasite ne tik dailės, architektūros bet ir kitokios meninės išraiškos kūrinių. Visų meno eksponatų amžius skirtingas pradedant nuo 1900 iki šių dienų. Kūriniuose jaučiama ekspresija, veržlumas, panaudojamos įvairios technikos nuo įprastinių technikų iki lazerių.
Aptikau ir tokių, kurie perspjauna garsųjį Vilniaus Nėries vamzdį. Štai, kad ir šis smėlio ir klijų brūkšnys ant sienos, pavadintas “Žemės linija”, iš privačios kolekcijos. Būsiu diletantė ir pasakysiu, kad kartais meno man nei suprasti, nei pajausti nepavyksta.
Šis muziejus turi būti Jūsų lankytinų vietų “must do” sąraše. Bilietai kainuoja 10 eur, likus 2 valandoms iki uždarymo po 6 eurus.
Leonardo da Vinci paskutinė vakarienė
Turbūt esate girdėję apie žymųjį Leonardo da Vinci paveikslą “Paskutinė vakarienė”. Tikrai rekomenduoju aplankyti, tik reikėtų iš anksto rezervuoti laiką. Į menę, kurioje yra paveikslas, patekimo tvarka yra griežta, kartu su palyda ir tam tikram žmonių skaičiui. Paveikslo vizitavimo laikas irgi limituotas.
Šv. Ambroziejaus bazilika
Pastatyta tarp 379 ir 386 metų vyskupo Ambroziejaus. Taip, kaip dabar atrodo šventykla, yra daugelio amžių išdava, mat ji keitėsi dėl istorinių rekonstrukcijų, restauracijų ir pan.
Man didžiausią įspūdį paliko bazilikos viduje įrengtos koplyčios.
Castello Sforzesco (Sforcų rūmai)
Vieni didesnių rūmų, kuriuos teko lankyti. Dydį sunku nusakyti 🙂 Pasivaikščiojimas po vidinius kiemelius nieko nekainuoja, tačiau rūmuose yra įkurtas ne vienas muziejus, į kuriuos įėjimas yra mokamas. Kadangi rūmus lankėme paskutinę vizito dieną, į vidų nesiveržėme.
Perėjus į kitą rūmų pusę atsiveria nuostabus didelis parkas. Tikiu, kad vasarą jis dar nuostabesnis. Parkas pasibaigia didele aikšte ir Taikos arka. Sakoma, kad einant pro ją tiesiai nueitum į Paryžių.
Na, o pabaigai apie madą, drabužius ir išpardavimus 🙂
Visi žino garsiąją Via Montenapoleone, bet ne visi žino, kad ten esančiuose butikuose priėmimai paprastai vykdomi tik pagal išankstinį užrašymą. To nepamirškite, kad nenutiktų jums taip, kaip nutiko dviems naivioms rusaitėms – pabučiuoti tik durų rankeną. O kad miegotumėte ramiai – ne, aš toje gatvėje neapsipirkinėju 🙂
Visos kitos Milano parduotuvės po Jūsų kojomis pagal turimos piniginės storį. Labai rekomenduoju pavaikščioti po vietinių ženklų parduotuves, kur rasite ne tik įdomesnių aukštos kokybės drabužių, bet įkandamų lietuviškiems atlyginimams. Išpardavimų metu galima nusipirkti tikrai už juokingą kainą, bent jau lyginant su Lietuva, o kokybė daug kartų geresnė. Na, bet šiuo klausimu, manau, man jūsų mokyti nereikia. Patys žinote, kur ir ką jums norisi pirkti.
Tai tiek apie Milaną!