Gruzija – didelių kontrastų šalis (II dalis)

(Tęsinys)

Atsiprašau, kad delsiau su kelionės aprašymu, bet tie tortai tortai…. nepalieka manęs ramybėje, net mažuosius teko iškomandiruot… Grįžkime prie Gruzijos… Kaip tik vakar sušlamščiau paskutinius gruziniškus saldainius… Taigi keliaujame toliau 🙂 Tiesa, kad nepamirščiau – šiek tiek papildžiau I-ąją dalį (teko atsižvelgti į vyro pastabas, kad ne viską surašiau).

IV diena. Liepos 10 d.

Pakilome nei ryte, nei per pietus. Šiandienos planuose… planų kaip ir nėra, tik norėjau aplankyti pagrindinę Tbilisi cerkvę Samebą. O ji didinga. Tą didybės įspūdį turbūt labiausiai sukuria erdvė esanti aplink ją. O dar įdomu tai, kad cerkvės prieangiuose įrengtas baseinas vaikams ir mini zoologijos sodas. Beje, ji visai nauja ir vis dar statoma. Ir dar – tai 2 cerkvės viena ant kitos, tiesiog vienos iš išorės nesimato. Ją rasite viduje nusileidę laipteliais žemyn.

Sameba, Tbilisi, (foto Du Mėnuliai.lt)

Lauke karštis nepakeliamas. Po apsilankymo Sameboje nusiperkame abrikosų, persikų… Mmmm, skonis neišpasakytas. Kaina unreal (abrikosų kilogramas 80 tetrių, 1,20 Lt). Vos prakandi, sultys teka upeliais. Žiūri ir niekaip negali suvokti, kur jų ten tiek daug yra.

Nusprendžiame paieškoti kavos. Šaltos kavos. Gauname, o pakeliui aptinkame tautiečiams gerai pažįstamą iškabą.

Taip taip, kažkada ir čia duodavo kavos, tik gruzinams, matyt, nelabai suprantamas reikalas kava išsinešti. Tad durys užrakintos ir spynaitė pakabinta. O vieta superinė – viena didžiausių apsipirkimo gatvių, tad atrodytų, kad klientų neturėtų trūkti. Keliaujame toliau ir vėl aptinkame lietuviškus pėdsakus.

Tbilisi jau pradedu jaustis kaip namie: kur pasisuksi, ten kažkas apie Lietuvą. Gal ne veltui taksistas sakė, kad lietuvius ir ukrainiečius jie myli, o va rusai… rusai, su jais būna visaip.

Dar šiek tiek pašliaužioję gatvėmis, pasukame link namų. Sutinkame beveik Gediminą ant žirgo Gorgasalio vardu. Ir tik negalvokit, kad gruzinai nukopijavo mūsų didvyrį balne. Greičiau jau atvirkščiai.

Paminklas Gorgasaliui, Tbilisi (foto Du Mėnuliai.lt)

Vėlai vakare patraukiame į maisto medžioklę. Vakarienei paragauju baklažanų su riešutais, kurie manęs nenudžiugino visai.

Baklažanai su riešutais (foto Du Mėnuliai.lt)

…ir lobio – pupelių troškinio, kuris tikrai buvo gardus.

Lobio (foto Du Mėnuliai.lt)

Bet didžiausia staigmena laukė grįžtant namo. Namo, kuriame gyvenome, priestate yra įsikūrusi nedidukė parduotuvėlė su duonos kepyklėle. Kadangi jau buvo vėlyvas metas, kepėjas kaip tik rūpinosi rytinių klientų pusryčiais.

Gruziniškos duonos tešla (foto Du Mėnuliai.lt)

Gruziniška duona puri (foto Du Mėnuliai.lt)

Tiesa, pamiršau paminėti – visgi rytoj vykstame į Šiaurės Turkiją, nors mano nuojauta kužda, kad nieko gero nebus…

V diena. Liepos 11 d.

Su Gimimo diena, su Gimimo diena, su Gimimo su Gimimo, su Gimimo dienaaaaaa!!! Štai taip prasidėjo penktoji kelionės diena 🙂 Gaunu baisiai brangią dar vieną dovaną, skaitau draugų sveikinimus, atsiųstus sms… FB telefone irgi mirguliuoja. Iš kelionėje dalyvaujančių vyrų gaunu pažadą, kad vakare Turkijoje eisim restoranan (visą dieną apie tai svajojau, o kuo drambliuko svajonės baigėsi, sužinosite vėliau).

Sėdame į iš vietinių gruzinų išsinuomotą mašiną (truputėlį palamdytą) ir patraukiame link Turkijos.

Mtskheta (foto Du Mėnuliai.lt)

Pirmiausiai stabtelėjome Gruzijos senojoje sostinėje Mtskhetoje (panašiai kaip mūsų Trakai)… Labai vaizdinga vieta. Miestelis įsikūręs kalnų slėnyje, dviejų upių – Mtkvari ir Aragvi – santakoje. O šio miestelio pašonėje nutiestas taip vadinamasis karo kelias.

Čia taip pat laukė staigmena, norėjosi tikėti, skirta tik man 🙂

(foto Du Mėnuliai.lt)

Patraukiame toliau. Kita stotelė – Borjomi kurortas.

Borjomi keltuvas, Borjomi

Turbūt nereikia sakyti, kuo garsus šis miestelis, nes visi puikiai žinom Borjomi mineralinį vandenį. Mūsų Druskininkų atitikmuo. Be galo žalia, sutvarkyta, poilsiui skirta vieta. Tiesa, įėjimas į patį miesto parką, kuriame galite įsipilti mineralinio vandens, mokamas. Jei gerai pamenu, kainuoja 50 tetrių (75 ct).

Šaltiniai Borjomi miestelyje (foto Du Mėnuliai.lt)

Norite vandenėlio įsipilti patys? Deja, ne. Jums maloniai padės mineralinio vandens pilstytoja ir, jei jūsų butelaitis bus ne didesnis kaip 1 l talpos. Darbo padalijimas mane kiek stebina, bet jau ne tiek, kaip prieš pora metų Baltarusijoje. Visgi dažnai Gruzijoje pagalvodavau, kam tiek žmonių tam pačiam veiksmui atlikti…

Mineralinio vandens biuvetė, Borjomi (foto Du Mėnuliai.lt)

Trumpas stabtelėjimas baigtas, traukiame į kelionę toliau, nes šiandieną, kaip žinia, dar laukia sienos kirtimas, o kadangi čia ne ES, vadinasi, viskas gali užtrukti. Netoli sienos aplankome Akhaltsikhe miestelį, kuriame yra įspūdinga tvirtovė.

Akhaltsikhe tvirtovė (foto Du Mėnuliai.lt)

Sakyčiau, puikiai sutvarkyta tvirtovė, įrengtos maitinimo įstaigos, netgi viešbutis. Kadangi laiko neturėjome daug, tad į mokamas jos vietas nesiveržėme.

Akhaltsikhe tvirtovės sodai (foto Du Mėnuliai.lt)

O labiausiai ten man patiko akmenukais išklotas takelis…

Akhaltsikhe, Gruzija (foto Du Mėnuliai.lt)

Įdomumo dėlei paminėsiu, kad ši tvirtovė – populiari vieta vestuvėms. Užtikome keletą papuoštų mašinų ir negalėjome neįamžinti…

Gruziniškų vestuvių ypatumai (foto Du Mėnuliai.lt)

Pasidžiaugę kitų laime, judame link sienos. Sieną buvome numatę kirsti per Vale-Posof pasienio punktą. Kad žinotumėt, koks ten kelelis…. Oi, siauras, vingiuotas, status… Reikia matyti, kaip Irano benzovežiai sunkiai ten puškuoja.

Vale kraštovaizdis, Gruzija (foto Du Mėnuliai.lt)

Taigi, privažiuojame pasienį. Mašinų nedaug. Pasirodo, neturime kelionės draudimo, be kurio į Turkiją nepateksime. Beje, įvažiavimui į Turkiją jums tereikia paso, vizų nėra. Už lango jau vakarėja. Gruzinų pusę paliekame gana greitai ir nesunkiai. Tiesa, šiokių tokių trikdžių buvo dėl darbuotojų aplaidumo, bet mes tik atlaidžiai kinkavome galvomis, tikėdamiesi, kuo greičiau patekti Turkijos pusėn. Tačiau ties turkais užstringam…ir ilgam. Visų pirma, pasienio draudimo agentas nebedirba, tad mūsų draugas išsiunčiamas su taksi iki Posof miestelio nusipirkti draudimo. Visas reikalas užtrunka ne trumpai. Laukiame mašinoje, nes už lango svetimo kraujo ištroškę uodai bei benamiai šunys, kuriais kažkodėl labai džiaugiasi pasieniečiai. Tiesa, Gruzijos pusėje susikalbėsite tiek rusiškai, tiek angliškai, o su turkais, deja deja, nebent turkiškai 😀 O pasus vartys visi, kas netingės ir ne po vieną kartą. Prisipažinsiu, esu visiškai atpratusi nuo tokios patikros – ES išlepino 🙂

Tamsa apgaubia akis. Nooooriu valgyti. Esu baisiai pavargusi. Neabejoju, kad mano pakeleiviai irgi. Iš man nesuprantamos kalbos (turkų) visgi suprantu, kad kažkas vyksta ne taip. Vos atvažiuoja draudimas ir nukeliauja prie reikiamo langelio, kiti turkų pasieniečiai praneša, kad liksime nakvoti tarpusienyje, nes mašina įtraukta į narkotikų sąrašą. Jaučiu, kaip iš siaubo daužosi širdis, akyse temsta, mintyse tik vaikai, palikti namie, ir Turkijos kalėjimas, iš kurio turbūt greit niekas nepaleis… O jie smaginasi toliau. Tačiau turbūt mūsų ramybė ir visiškas neigimas bet kokių bandymų įteigti, jog esame narkotikų dyleriai, priverčia turkus sukrusti. Iškviečiamas kažkoks viršesnis ponas, kurio anglų kalba antroko lygio. Dejuoja, kad  patikros aparatas neveikia, skambina neva į Ankarą, na, ir atlieka auto patikrą kitaip – lagaminai lauk, viskas lauk… Stoviu, galvoju “na, dabar ardys dureles, bagažinę, kaip tais laikais, kai cigaretės kontrabanda per Lietuvos-Lenkijos sieną ėjo…” Kur tau, pažiūri, pačiupinėja ir basta… Likau nieko nesupratus, bet nervinė įtampa savo vis tiek padarė – ašaros riedėjo ir sustot nenorėjo… Ant sienos prabuvome kone 4 valandas… Žadėta vakarienė restorane… Gimtadienis, kurio niekada nepamiršiu (gal todėl vis dar jaučiu, kad nesuvalgiau savo šiųmetinio gimtadienio torto ir pažadėjau sau, kad jis bus; šiek tiek vėliau, bet bus)… ir į Turkiją sugrįžti visai nenoriu, nors dar tik pirmi žingsniai joje.

Nepaisant viso cirko ant sienos, tą vakarą sėkmingai pasiekėme kelionės tikslą – Kars miestą ir nediduką viešbutį, kuriame turėjome rezervuotas vietas. Atsidarėme gruziniško vyno butelį, o po to sukritome miegoti… Miegojau taip, kad pirmą rytą negirdėjau net kvietimo melstis. Bet apie tai jau III-oje kelionės dalyje.