Gruzija – didelių kontrastų šalis (I dalis)

Dar prieš išvykdama į Gruziją, pažadėjau grįžusi pasidalinti kelionės įspūdžiais. Tačiau vos grįžusi to negalėjau padaryti, nes turėjo viskas galvoje ir širdyje susigulėti, kad galėčiau lengva ranka rašyti, kas patiko, kas nepatiko ir kodėl šios kelionės nepamiršiu visą savo gyvenimą.

Taigi… maždaug mėnesį prieš gimtadienį esu įspėjama, kad kažkur keliausime, o likus savaitei iki gimtadienio į rankas gaunu bilietą į… KUTAISI… Stovėjau ir jaučiau, kaip atvimpa žandikaulis, o aš nesugebu išlementi elementaraus “ačiū” savo vyrui. Tuo metu jaučiausi taip, lyg mane ketintų išgabenti į Mėnulį 😀 Pamenu tik, kad negrabiai paklausiau “čia kur tai randasi?”, o galvoje sukosi mintys apie palmes ir baltą smėlį. Kadangi net mūsų septynmetis geografijos profesorius nežinojo, kur tai yra, aš lėkiau prie visagalio google, o mažėlis prie gaublio… Dar pavymui skambėjo brangiausiojo žodžiai “paklausyk, kaip skamba?”… Hmm… man asmeniškai skambėjo kaip Hawai 😀

Po kelių sekundžių google praneša, kad visgi keliausime į Gruziją… Hmmm… Gruzija, tai Gruzija. Suprantu, kad jūros nebus, tai bent tikiuosi ten skaniai pavalgyti. Užbėgdama už akių, pasakysiu, kad ši kelionė buvo viena didžiausių avantiūrų visomis prasmėmis. Galutinai supratau, kad esu ne staigmenų (bent jau ne tokių) žmogus, ir kad man patinka viską, na, beveik viską suplanuoti iš anksto.

I diena. Liepos 7 d.

Išaušo liepos 7 d. Skrydis į Kutaisi buvo ankstyvas – 5.05 h, tad oro uostą pasiekėme pamiegoję vos kelias valandas. Kaip ir dauguma bendro likimo draugų, vos praėję kontrolę, puolėme ieškoti kavos. Lietuvoje tuo metu aušo nuostabus rytas…

Kutaisi pasiekėme kelios minutės po 9 valandos (skiriasi 1 h nuo Lietuvos laiko, pasukant laikrodžio rodyklę į priekį) vietos laiku. Oro uostas nedidukas, pasienio kontrolė be priekaištų, visi malonūs ir paslaugūs. Gauname po žavų antspaudą į pasą, pasiimame bagažą ir pirmyn keistis pinigėlių. Vežėmės eurus, o kadangi turėjome gyventi Tbilisi, tad iš Kutaisi reikėjo kažkokiu būdu ir už kažkokius pinigus nusigauti. Oro uoste dirba vienintelė keitykla, tad rekomenduoju keistis minimalų pinigų kiekį, nes mieste tikrai rasite šiek tiek geresnį kursą. Grubiai skaičiuojant 1 laris atitiko 1,5 lito.

Gori stabtelėjome tik trumpam ir visiško atsitiktinumo dėka, galėjome apžiūrėti ne tik namą, kuriame gimė ir augo Stalinas, bet ir Stalino asmeninį traukinio vagoną. Pasirodo, tuo metu buvo vedžiojama ekskursinė grupė, o mes, kaip tikri lietuviai, pamatę atidarytas duris, užėjome vidun :)Iš Kutaisi oro uosto važiuoja tiek oficialus vežėjas Georgian Bus, tiek taip vadinami taksistai, kurie pirmiausiai užsiplėš nežmonišką kainą, kurią tiesiog privalote sumažinti derybų būdų. Senoji karta puikiai kalba rusiškai, tad, jei mokate šią kalbą, kliūčių nebus. Pirmasis pasiūlymas vykti iki Tbilisi buvo už 120 larių, tačiau konkurencija veikia, ir gavome kitą pasiūlymą vykti už 60 larių (su oficialiu vežėju 1 asmeniui kelionė į Tbilisį kainuoja 20 larių). Čia ir prasidėjo nuotykiai…. Pasirodo, mūsų taksistui prisireikė pakeliui užsukti į policiją, nes… jam atimtos teisės už vairavimą neblaiviam. Kadangi vairuotojo pažymėjimo jam niekas negrąžino, buvome perduoti kitam taksistui, visa laimė, už tą pačią kainą. Nuo Kutaisi iki Tbilisi apie 260 km, geros 3-3,5 h valandos kelio. Iš pirmosios kelionės po šalį prisimenu karštį, nuovargį, didelį greitį, daug šnekos ir rusiškai plyšaujančios moteriškės balsą “kamu kakoje delo…”. Na, ir tikrai, koks kieno reikalas, bet aš norėjau poilsio, dušo irrrrr maisto!!! O kažkas kitas labai norėjo nuotykių, tad turėjau sutikti užsukti neva pakeliui į Stalino gimtąjį miestą Gori. Čia teko išmokti pirmąją pamoką – jei gruzinas siūlo kažką papildomai, tai susitarkite dėl kainos prieš įvykstant reikalui, kitaip bus daug graudžių verksmų po to…

Iš Gori mūsų kelias vedė į istorinį-archeologinį Uplistsikhe muziejų (nuorodoje pateikiama info, kad pirmadieniais nedirba, nors mes atvykome pirmadienį ir sėkmingai galėjome aplankyti). Tai po atviru dangumi išlikęs senovinis uolose įsikūręs miestas. Įėjimas, jei gerai pamenu, kainavo 5 larius (7,5 lito).

Pasivaikščioję po šį muziejų, patraukėme tiesiai į Tbilisį. Kelionės metu, be abejo, išklausėme apie nedarbo problemas Gruzijoje, mažas pensijas (150 larių, 225 litai), taip pat apie griežtus policininkus (prezidento Saakašvili nuopelnas), neimančius kyšių, dideles baudas, pvz., buvo įvestos baudos už važiavimą 2 juostų viduriu (50 larių, 75 litai). Tad policija ten gerbiama ir gerai matoma – nuvykus į bet kurią gyvenvietę iš karto pastebėsite pagrindinį policijos pastatą. Jie tokie išskirtiniai, kad jų nepastebėti neįmanoma.

Kai pagaliau pasiekiame mūsų apsistojimo vietą, suprantame, kad gyvensime gan saugioje vietoje – ambasadų gatvė ir visai šalia buvusio prezidento a. a. Ševarnadzės namai. Nors Tbilisi, sakoma, ir taip saugus. Beje, kaip tik tos dienos popietę sužinojome, kad buvęs prezidentas išėjo anapilin…

Pailsėję ir atsigavę, nutarėme, kad esame tokie alkani, kad privalome keliauti į Tbilisį širdy ir susirasti maisto. Iki senamiesčio nukakome vietiniu transportu – autobusu (bilieto kaina 50 tetrių (75 ct), galima nusipirkti autobuse, tačiau reikia turėti smulkių). Pirmam vakarui buvo keliami labai primityvūs reikalavimai – vietinis maistas ir vynas. Pasirinkome Pastoral restoraną ir, kaip vėliau supratome, nesuklydome.

P.S. Jau nebepamenu, kiek palikome už 2 asmenų vakarienę, bet tikrai nedaug, ypač turint omeny nerealų maistą.Tą vakarą valgytas Imeruli khachapuri (sūrio pyragas) buvo tooooks skanus, kad dar ilgai prisiminsiu jo skonį. Khachapuri turi kiekvienas regionas ir kepa jį skirtingai, tačiau beveik visose maitinimo įstaigose galima paragauti kelių jo rūšių. Kinkhali taip pat buvo puikūs, o vietinis atšaldytas baltas vynas maloniai gurmėjo gomuriu… Tiesa, desertui paragavome tradicinio saldėsio – churchkhela – dešrelės pavidalo saldumynas, gaminamas iš riešutų ir vyno misos.

II diena. Liepos 8 d.

Atsikėlėme kaip ir priklauso tikriems turistams – apypiečiu 🙂 Lauke saulė ir karštis – tikras malonumas po lietingo lietuviško birželio. Prasikrapštę akis, patraukėme miestan ieškoti kavos. Kavos gavau, tik ne iš karto ir ne tokios, kokios esu pratusi. O ir trumpas lengvas pasipėdinimas, kurio tikėjausi AŠ, prasidėjo pasivažinėjome angliškai vadinamu cable car (ypatingai rekomenduoju turintiems aukščio fobiją, kaip aš…) iki Tbilisi miesto simbolio Kartlis Deda…

…žvakutės uždegimu Narikala cerkvėje…

…pasibuvimu Vilniaus skvere, kurio fontane mažieji gruziniukai smagiai turškėsi, o mes minėme norus ant stebuklų lentos….

… pasikėlimu funikulieriumi iki Tbilisi TV bokšto ir ten esančio didelio ir fantastiškai suprojektuoto parko-sodo su pramogom tiek jaunam, tiek senam, smagių ir itin romantiškų fontanų netikėtu aptikimu…

… ir galiausiai viską pabaigėme pusės miesto apėjimu kalno šlaitu. Spėkite, ar kitą dieną mano kojos klausė manęs?!

Tiesa, apie patį miestą galima pasakyti taip – nuostabioje vietoje įsikūręs, be galo žalias, turintis nemažai modernių pastatų ir tiek pat apleistų lūšnų pačiame senamiestyje, dabartinio ir buvusio pasaulio, modernumo ir senovės, turto ir skurdo sanplaikos derinys. Vienoje vietoje žaviesi, kitoje jau jauti gailestį, trečioje darosi pikta… Labai greitai pajutau, kad tenykštis mentalitetas manajam neįveikiamas… Ypač matant vietinius, gliaudančius saulėgrąžas ir spjaudančius po savimi…

Oi, vos nepamiršau…. vakarienė. Vakarienė vėl buvo restorane Pastoral. Valgiau neapsakomai gardų patiekalą shkmeruli – viščiukas, gamintas česnakiniame pieno/sviesto padaže. Pirštelius galima apsilaižyti 😉 Jei tik būsite Gruzijoje, būtinai turite jo paragauti.

III diena. Liepos 9 d.

David Gareja vienuolynas. Taip, šiandienos tikslas kalnuose įsikūrę ir dar tebeveikiantys vienuolynai. Nuo Tbilisi iki jų apie 70 km. Į kelionę leidžiamas su taksistu, kuris mus pirmąją dieną vežė į Tbilisi. Kainą sutariame iš vakaro. Šios kelionės metu pamatau tikrąją Gruziją… Važiuojant Kakheti regiono pakraščiu, pamatome tik dalį augančių vynuogynų – tikėtina,  kad šiauriau, jų daugiau, nes būtent šio regiono vynai Gruzijoje laikomi geriausiais.

Po truputį žalio fono mažėjo, o kuo labiau artėjome prie rytinės Gruzijos sienos, kuri ribojasi su Azerbaidžanu, tuo labiau nyko gamta, daugėjo ganomų ir tiesiog keliais varomų gyvulių (niekaip negalėjau suprasti, kuo jie minta, o juo labiau ten gyvenantys žmonės). Sostinės, nors ir šiokio tokio, spindesio visiškai nebeliko…

…mažėjo vandens telkinių, kurių galiausiai visai neliko, o pasiekus kelionės tikslą jo labiausiai ir trūko. Kodėl? Ogi vienas turistų radęs bene paskutinį telkinį – druskos ežerą – sumąstė jame išsimaudyti!!!

Patikėkite, Jūs tikrai nenorėtumėte sužinoti, koks klampus ir juodas tas ežeras ir kaip puikiai moka į save traukti jo glėbin pakliuvusius smalsius turistus 😀 Šiaip ne taip išvadavus smalsuolį, patraukėme toliau, tikėdamiesi pakeliui rasti vandens. Tačiau, kaip mūsų vietinis taksistas sakė, paskutinės pasienyje esančios gyvenvietės Udabno pavadinimas reiškia vietą, kurioje nėra gyvybės. Ir tikrai, aplinkui viskas kvepėjo mirtimi, bent jau man…

Galų gale pasiekiame kelionės tikslą. Pats vidurdienis. Įėjimas į vienuolyną nemokamas, šalia veikia vienuolyno parduotuvėlė, tačiau vaikštančių vienuolių nesutiksite, išskyrus dirbantį parduotuvėlėje ir vairuojantį, beje, gana prabangų džipą.